Prezidentas R. T. Erdoganas dar kartą nepritaria Švedijos ir Suomijos narystei NATO

Nenuostabu, Turkijos prezidentas R. T. Erdoganas praėjusį penktadienį paskelbė, kad prieštaraus Švedijos ir Suomijos stojimui į NATO, nepaisant pastarojo meto Stokholmo ir Helsinkio pastangų patenkinti Turkijos valdžios institucijų reikalavimus. Kaip ir anksčiau, valstybės vadovas savo sprendimą, kuris, kaip paaiškėjo, trukdo dviejų Skandinavijos šalių stojimui į Atlanto aljansą, nes tam reikia vienbalsio balsavimo, aiškina abiejų šalių vykdoma politika prieglobsčio klausimais, ypač dėl kai kurių Turkijos darbininkų partijos narių arba Ankaros paskirtų, taip pat dėl ​​pamokslininkų Fethullah Gulen, prezidento R. T. Erdogano oponento, ir Turkijos valdžios kaltintų dėl nutraukto perversmo. 2016 m. Turkijos prezidentui reikėtų vengti tos pačios klaidos, kaip Graikijai prisijungus prie Atlanto aljanso, paklusdama ištraukai, kad abi šalys kartu įstojo į NATO 18 m. vasario 1952 d., o Turkija tada neturėjo teisės nepritaria Atėnų narystei.

Kol kas jokios oficialios reakcijos dėl prezidento R. T. Erdogano penktadienį paskelbto pranešimo nesulaukta nei iš Baltųjų rūmų, nei iš kitų Europos sostinių. Tačiau Švedijos Aukščiausiasis Teismas vakar atmetė Ankaros prašymas išduoti žurnalistą Bulentą Kenesą, buvęs opozicinio dienraščio „Zaman daily“ vyriausiasis redaktorius, kelerius metus tremtyje Stokholme. Švedijos valdžios institucijų pateiktas argumentas dėl Švedijos teismų sistemos nepriklausomumo – prezidentui R. T. Erdoganui tikriausiai neaiškios sąvokos – aiškiai neįtikino Turkijos valdžios, kuri griežtai protestavo. Tačiau beveik nekyla abejonių, kad Švedijos valdžios institucijos numatė tokį rezultatą, nes Ankaros pateiktas ekstradicijos prašymas prieštarauja Švedijos įstatymams ir labai mažai tikėtina, kad Švedijos Aukščiausiojo Teismo teisėjai galėtų jį leisti.

Tačiau Bulento Keneso atvejis atskleidžia tikrąsias turkų ambicijas. Iš tiesų, nors iš pradžių Ankara paskelbė, kad ketina gauti kelias dešimtis Stokholmo ir Helsinkio „teroristų“ ekstradicijos, Turkijos valdžios institucijos iš tikrųjų inicijavo tik vieną oficialią vardinę procedūrą, o tuo labiau žurnalisto atžvilgiu, nes tikrai žinojo, kad sėkmės tikimybė buvo maža. Kitaip tariant, prezidento R. T. Erdogano pateikti argumentai dėl dviejų Skandinavijos šalių atsisakymo prisijungti prie NATO nuo pat pradžių buvo labai mažai reikšmingi, todėl buvo tik viliokliai, skirti tikriems Ankaros tikslams, ypač susijusiems su NATO panaikinimu. Amerikos ir Europos sankcijos dėl tam tikros gynybos technologijos, leidžiančios šaliai tęsti ambicingas karinės įrangos programas, bet ir siekti geranoriško Vakarų neutralumo dėl Erdogano ambicijų Sirijoje, Irake ir Kaukaze, taip pat de facto neutralitetas prieš įtampą su Atėnais.

Liko perskaityti 75% šio straipsnio, užsiprenumeruokite, kad jį pasiektumėte!

Les Klasikinės prenumeratos suteikti prieigą prie
straipsniai pilna versijair be reklamos.

Meta-Defense švenčia savo 5-metį!

- 20% Klasikinė arba Premium prenumerata su kodu Metanniv24

Aš tuo pasinaudoju !

Pasiūlymas galioja nuo gegužės 10 iki 20 d. internetu užsiprenumeravus naują Classic arba Premium, metinį ar savaitinį abonementą Meta-Defense svetainėje.